Spektaklio „Kauno pavasaris”˜72” kūrėjai: šiandien protestus lengva sumaišyti su viešaisiais ryšiais

Gegužės 13, 14, 15 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks premjera „Kauno pavasaris‘72“, kuri yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklis įkvėptas 1972 m. kauniečio Romo Kalantos protesto, nuvilnijusio jaunimo pasipriešinimo sovietų valdžios ir jėgos struktūroms banga. Idėjos autoriai, Jonas Tertelis ir Andrius Jevsejevas, dalinasi kūrybiniu procesu ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja 19-mečio R. Kalantos pasipriešinimo aktas.
 
Spektaklį inspiravo realus įvykis, o jūs abu – Jonai ir Andriau – esate dokumentinio teatro atstovai ir kūrėjai. Paskutinis jūsų darbas drauge – „Nežinoma žemė. Šalčia“, pasakojantis apie Šalčininkus. Kokiu formatu konstruojate „Kauno pavasarį’72”?

J. T.: „Pradinė intencija buvo keliauti link dokumentinio žanro, remtis liudijimais, bet šiuo atveju labai lengva nuslysti ir apsibrėžti vienu, o ne kitu atminties momentu, kuris nebūtinai atlieps, kaip buvo. O kai tai tampa sceniniu veiksmu, gali susidaryti įspūdis, kad teigiame, jog būtent taip iš tiesų buvo. Konkrečiu atveju nesinorėjo subjektyvumo iškelti kaip fakto. Rinkdami informaciją pamatėme, kad faktai interpretuojami skirtingai. Nesinorėjo tapti teisėjais, kurie nuspręs, kuris šaltinis yra teisingesnis ir kaip iš tikrųjų buvo. Pradėjo žaisti kiti dalykai, pavyzdžiui, Romo Kalantos amžius, opresinė situacija, laikotarpis, situacija pasaulyje tuo metu. Šiandien jaunas žmogus, ypač besinaudojantis socialiniais tinklais, mato, kas vyksta pasaulyje. Svarstėme – galėjo tuo metu jaunas, už geležinės uždangos gyvenantis žmogus tą matyti, jausti? Pasirodo, galėjo. Labai daug temų buvo publikuojama net ir tos pačios sistemos. Tad mums įdomu, kaip mes šiandien atjaučiame 72-aisiais gyvenusio jauno žmogaus pasaulėjautą, ir kaip šiandien matome, jei matome, pasaulį jo akimis.“

A.J.: „Nebuvo tikslo koncentruotis į paties Romo Kalantos asmenybę ir biografiją, nes išlikusi informacija ir prisiminimai yra labai subjektyvūs. Todėl labiau koncentravomės į R. Kalantą ir jo bendraamžius supusį kontekstą, analizavome to laikmečio faktinę medžiagą, spaudą ir kitas medijas. Bet greitai pasitvirtino įtarimas, kad daugeliu atveju tai nepatikima, ideologiškai apdorota arba labiau emocijomis grįsta informacija. Be to, Romas Kalanta yra tapęs savotiška lietuvių išsilaisvinimo kovų ikona ir su ja negalima neatsakingai žaisti prielaidomis. Ne tik dėl to, kad nesinori nieko įžeisti. Tiesiog pats jauti didelę atsakomybę, nes juk tebėra gyvų šeimos narių, draugų, pažįstamų, o ir kvestionuoti R. Kalantos pasirinkimo etinių aspektų nesinori, nes šiandienos geopolitinėje tikrovėje tai jau nebeatrodo taip svarbu, kaip galbūt galėjo atrodyti prieš pusmetį. Tokiose aplinkybėse naudoti dokumentinę prieigą atrodė ne iki galo prasminga.“
 
Ar spektaklio įvykiai lies tik Kauną?

J. T.: „Paprastai apie Romą Kalantą kalbame lokaliame Kauno kontekste, bet man šie įvykiai susiję su Prahos pavasariu. Akivaizdu, kad jie vyko, tęsiasi ir tai nėra praeitis, – tai yra dabartis. Pavyzdžiui, Lenkijoje 2017 m. protestuodamas susidegino žmogus. Kiek dar buvo tokių atvejų Lietuvoje, kiek ne Lietuvoje, bet susijusių? Kitaip tariant, tas faktas yra reiškinys, kuris atsiranda, atsikartoja ir vėl atsiranda, ir vėl atsikartoja skirtingose visuomenėse, skirtingose grupėse, skirtinguose emociniuose krūviuose. Ir tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – mes visuomenėje esam atsakingi ne tik už savo narius, bet ir dėl to, kaip patys su jais elgiamės. Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką ir tokie protestai gali atsitikti bet kada. Galbūt kitoje santvarkoje, kurioje žmogaus laisvės ir teisės užgniaužtos, pavyzdžiui, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje. Dar mums su Andriumi svarbu, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta mūsų praeitį, susipažintų su faktais, ne interpretacijomis. Mums tai yra savotiška misija.“
 
Romas Kalanta gyveno socialistiniame lageryje, kuris turėjo labai aiškias taisykles. Šiandienos jaunimas gyvena demokratinėje visuomenėje, kurioje galima pasirinkti sau priimtiną poziciją, mąstymo būdą. O kiek, jūsų manymu, jauni žmonės yra pilietiški, aktyvūs, ar ryžtųsi protestuoti? 

J. T.: „Mano nuomone, jauni žmonės yra pilietiškai aktyvūs šiandien, tačiau ne lokaliai, – juos domina globalaus masto įvykiai. Vietiniai momentai jaunam žmogui dabar gal nelabai įdomūs – tam įtaką daro tėvai, seneliai, ribodami, atskirdami jaunimą nuo šių temų. Bet viskas, kas koreliuojasi su globaliais dalykais: globaliniu atšilimu, „Black Lives Matter“ judėjimu ir panašiai, tie momentai tarp jaunų žmonių rezonuoja, ypač, jeigu atpažįstami vietinėje aplinkoje. Yra normalu, manau, kad jaunas žmogus labiau palaiko kairiąją politikos pusę – dėl tos pačios priežasties, kad namuose jiems nurodinėja tėvai. Kažkuria prasme jaunas žmogus yra savotiškai opresuotas namuose, nes tėvai dažnai nurodinėja, kuria savo tvarką. Jaunimas turi teisę eiti ir išsakyti tai, ką nori, protestuoti, stoti prieš sistemą. Jie mąsto daug plačiau, yra pasaulio piliečiai. Vienas iš įstabiausių ir nuostabiausių dalykų yra mokytis iš jaunų žmonių. Galbūt jie kartais nemoka suvaldyti visų savo idėjų, bet jie gali remtis į vyresnę kartą. Mano nuomone, mes turėtume vieni į kitus remtis, padėti vieni kitiems, mažiau pyktis. Dėl to spektaklyje siekiame atgaivinti laisvės jausmą. Šiandien neretai laisvė uždaroma į dėžutę, norima ją apibrėžti, kas ta laisvė yra ir kas nėra. Bandome tame surasti spontaniškumo, gaivos, drąsos. Laisvės jausmas nebūtinai turi būti nukreiptas kovai prieš kažką, bet gali būti nukreiptas kūrybai. Jauni žmonės kuria savitą pasaulį ir tai daro daug greičiau nei mes spėjame suprasti, kas jame vyksta. Dėl to mes patys „apsivagiame“ per mažai su jais bendraudami, per mažai juos pažindami, per mažai juos įsileisdami. Mums paprasčiausiai reikia nenustoti ieškoti būdų, kaip mokytis iš jaunų žmonių, ir nebijoti matyti, kur jie mus gerokai lenkia. Tikrai nesakau, kad jauni žmonės visada teisūs ar panašiai, bet neturėtume jų nuomonės ir įžvalgų nustumti į šoną – tie patys žmonės visai netrukus priims svarbius sprendimus, bus valstybės ašis, kurs ir valdys ją. Džiaugiuosi dėl to, nes pradės keistis kartos ir gal ateis žmonių, kurie turi mažiau ydingų įpročių ir papročių, o gal tiesiog turi kitokių ydų, pamatysim.“
 
Ar sutiktumėte, kad šiandienos jaunimas protesto forma dažnai renkasi menines priemones, performansus, teatralizuotus protestus?

J. T. „Performansas ar meninis protestas yra ok, kai aš tai darau, nes tai man yra svarbu, aš noriu už tai kovoti. Labai lengva tai sumaišyti su viešaisiais ryšiais ir interesais. Man kartais stinga, pavyzdžiui, kalbant apie laisvę – pozicijos, kad žmogui tai iš tikrųjų rūpi, o ne dėl to, kad jam taip yra patogu. Protestuokim už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų, surinktume daugiau sekėjų socialinėje erdvėje ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje. Kita vertus, man atrodo, kad žmonės yra daug drąsesni ir tą matome pačioje medijų kultūroje – jie nebijo filmuotis, pasijuokti iš savęs, truputį apsikvailinti, būti viešumoje. Tada natūralu, kad jie gali inspiruoti pokyčius, mokinti kitus tai daryti. Dabar gi raiškose matau daugiau sąlygiškumo ir performatyvumo, kas natūralu ir kas, man atrodo, yra labai faina. Kuo kūrybiškiau visuomenė save išreiškia, tuo ji man įdomesnė. Reiktų nepamiršti, jog flashmobai, akcijos, veiksmai ar performansai ne tik transliuoja savo žinutę, bet yra visuomenės svarstymo (kaip proceso) išraiška. Jie provokuoja permąstyti ir atokų stebėtoją, paskatindami kartais nesutikti, turėti ar išgvildenti savus argumentus. O tai padeda augti sąmoningumui. Dar kitas dalykas, ar tu tą veiksmą pamatai, ar tu jame dalyvauji, o gal organizuoji? Tai irgi gerokai gali keisti, kas tai, kam tai ir kokį poveikį tai duoda. Kartais svarbiau, kad nesutinki, nei kokia forma nesutinki.“
A.J.: „Svarstant apie Romo Kalantos protestą ir apskritai apie visą tą laikotarpį, manau, svarbu pamėginti išmokti tam tikrą pamoką, drąsiau pasitelkti kūrybiškumą, labiau remtis vienas kitu, pasitikėti vienas kitu ir pasistengti pateisinti tą pasitikėjimą. Kad galbūt kitą kartą susidūrę su tokiomis aplinkybėmis, iš kurios išeities nematome, nepasiduotume desperacijai. O taip pat gebėtume pastebėti žmones, atsidūrusius ant tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal nebėra. Kad kitą kartą kilus panašiai tragedijai susideginimas neatrodytų kaip vienintelė išeitis. Kalbu apie susideginimą tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Kad paieškotume kitų ginklų, padedančių įveikti priespaudą.“
 
Kūrybinė komanda: režisierius Jonas Tertelis, dramaturgai Andrius Jevsejevas, Jonas Tertelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Vaidina Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.
 
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Ingrida Gvazdinskaitė
Nuotraukų autorius Donatas Stankevičius